Ar teko matyti puodynę, į kurią lengvai telpa balionėlis, ir ne bet koks, o žalias? Teko? Man taip pat. Ar pameni mano pasakojimą apie Rimą ir jo dubenis bei paveikslus? Tai štai, į juos taip pat viskas telpa. Aš žiūriu vasaros nuotraukas iš Rimo ir Astos sodybos, o šalia pūpso dubuo su rudeniniais obuoliais. Ir ne šiaip dubuo, o paties Rimo darytas. Į jį telpa viskas: Rimo rankų darbas, dėmesys, kūrybingumas, tada medžio raštas ir  kvepiantis vaškas, kuriuo dubuo įtrinamas iš abiejų pusių, čia telpa mūsų pokalbiai, jų namų ir dirbtuvių kvapas, žolynų šnarėjimas, telpa metai – vienu kartu sode surikti obuoliai, paskui riešutai, o pavasariop čia laikysiu sėklas, paruoštas sodinimui, tada dubuo iškeliaus ant terasos stalo ir vaišins valgytojus…

Ir nėra nė vieno tokio paties dubens, nes jį puošia paties medžio raštas. Rimas atidengia jį ir palieka Tavo akims.

Paima iš rietuvės vieną medžio pliauską, pavarto, patikrina, pažiūri taip įdėmiai ir gudriai, kaip tik Rimas vienas temoka, ir pradeda pamažu kirviu tašyti. Tada imasi senojoje savo sodyboje rastais kapliais tašyti. Taip niekur kitur neteko matyti. Žiūrėk, ir atsidengia  raštas. Sunkus tai darbas, nes reikalauja daug jėgų.

Aš ir vakar mačiau Rimą. Jis tebevaikšto basomis į batus įsispyręs ir į Astos raginimą mautis kojines tik mosteli – jam dar per šilta mat.

O dar Rimas tapo. Kaip gi be to. Ir tie paveikslėliai medžiu kvepia. Pažiūri ir šilta, ramu pasidaro.

O kai atvažiuoji pas Rimą kokio paveikslėlio ar dubenų, jis į savo šviesią studiją nusiveda ir parodo, prie ko dabar darbuojasi. Neskubėdamas viską pasakoja.

Ir tikrai Petrelių kaime (Šilutės r.) laikas kitaip juda. Kartais ir išvis sustoja, palaukia, kol atsikvėpsi, kol pamatysi viso buvimo grožį, o tada pamažu vėl pajuda. Ir tai nėra „nuėjau – nusipirkau“. Ne, čia įbūni ir namo parsiveži dalelę šilumos ir išminties, kaip paprasta tiesiog būti.

O jei ir Tu pajutai, kad reikia dubens, į kurį viskas telpa, gali Rimui ir Astai Pilibavičiams parašyti: pilypai@gmail.com