Didžiojo gėlyno evoliucija

Anądien sėdint ant laiptų ir stebint, kaip vienas po kito lengvai leidžiasi smulkučiai slyvos lapai, atėjo suvokimas, kad žalias buvimas manyje sustabdo stresą. Ar Tau taip pat?

Esu greito būdo: sugalvojau – padariau, bet ne visad įmanoma taip. O būna, kad tenka veikti su nepataisomu lėtapėdžiu pašonėje (mano vyre, būk ramus, čia ne apie tave). Tada aš žiūriu į žalumą, kad ir į berželį, augantį ant angaro stogo, ir viskas nuslūgsta.

Ši vasara buvo pilna, marga. Matau nuotraukas ir negaliu prisiminti beveik nė vieno su žmonėmis susijusio įvykio, išskyrus tai, kas vyko su augalais: kas pražydo, pradžiugino, nustebino, ko kitąmet reikėtų dar daugiau, kurios spragos ir aukščiai turėtų būti pataisyti. Bet jokių taisyklių, aukso pjūvių – niekas manęs neuja daryti „kaip reikia“, galiu pati savo greičiu augti. Ir, prisipažinsiu, mėgaujuos tuo, tyčia niekur neskubėdama. Tada lengviau suprantu ir visus lėtapėdžius: nebereaguoju, kai užuot prarijus ką pusryčiams ir skuodus į lauką, tenka ilgai laukti, kol kai kas lėtai lėtai susiurbčios arbatą.

Taigi šią vasarą didysis gėlynas (pagal mūsų sodo mastelį) išsiplėtė plačiausiai, kiek yra buvę, augalai spėjo įsišaknyti ir pražysti. Tikiuosi, visi sėkmingai peržiemos. Įsivyravo trys pagrindinės spalvos: geltona, rausva ir balta. Jei žvelgtume iš kairės, baltažiedžiai augalai, apsupti gausios žalumos, pamažu pereina į grynesnę baltą, tada atsiranda rausva, kuri pereina į sodrią geltonos, rausvos ir baltos žaismę dešinėje. Didysis gėlynas prasideda kairėje – ūksmėje, o baigiasi dešinėje – pačioje karščiausioje saulėkaitoje. Vizija aiški, šiemet didieji augalai rado vietas, smilginiai pasodinti apsižiūrėjus tik vasaros gale. Kitąmet tikiuosi siūravimo, šlamėjimo, aukščio.

Šių metų mano pačio netikėtumas – nemofilijos. Išsaugojau daug sėklų. Pavasariop jos vienos pirmųjų kėliaus į dėžutes.

 

Dar paskaitykite čia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.