Visai neseniai atradau tinklaraštį „Gėlėta smėliadėžė“. Pats netikėčiausias sutapimas – kad jo autorei Aistei žalias buvimas taip pat asocijuojasi su kampstymusi smėlio dėžėje – lyg malonus, ne įpareigojantis, bet atvirkščiai – vaizduotę išlaisvinantis žaidimas. Kiek mūsų, besikapstančių smėliadėžėse, a?
Jei Tu dar nematei, labai siūlau paskaityti Aistės tekstą „Kodėl daržai naudingi protui“. Jame taip pat rasi daug moksliškai pagrįstų įžvalgų, kaip mėgautis savo kad ir pačiu mažiausiu, bet žaliu buvimu. Taip, Aistė dar ir nuostabi fotografė. „Žydi žaliuoja“ dar augti augti. Bet kai yra tokių įkvėpėjų, tai daryti – pats nekantrumas.
Taigi apie daržą-maitintoją. Šią vasarą kaip dovana – žaliame name apsilanko daug šviesių žmonių. Būna naktų, kai kiekvienoje namo lovelėje kas nors tyliai sirpia. Pilnatvė! Paskui rytais jie raško obuolius, tyso pievelėje, kaso Gilei užausius arba dairos ko nors gardaus darže.
Leisiu sau ne pažodžiui pacituoti „Gėlėtos smėliadėžės“ Aistės pasakymą, kad svarbu, jog tai būtų virtuvės sodas (angl. kitchen garden). Ji net rožes augina darže, nes čia jos labai dera savo spalvomis. Suraukei nosį? Bet juk čia ne apie tuos neužmatomus hektarus kalbama, o apie kelias pakeltas lysves šalia namų. Tad tegul būna sodas, a? Ir džiunglės šiltnamiuose!
Taigi apie žalio namo svečius ir ką nors gardesnio. Šiemet gardesnio pas mus: žirniai, agurkai, mažieji pomidoriukai, rudeniop – avietės. Pusryčiams svieste kepu trijų spalvų šparagines pupeles, geltonas ir žalias cukinijas, dar žiupsnį salierų, bazilikų, kalendrų, kininių garstyčių ‘Komatsuna‘… Šviežios ropės ir morkos taip pat suvalgomos. Pabaigai – saldūs, sultingi pirmą kartą mano auginami ankstyvieji kukurūzai ‘Gucio F1‘.
Kaskart netikėtai ar tikėtai į kiemą įriedėjus svečiams, keliauju į savo daržą maitintoją ir žinau, rasim ko nors pilvams sušildyti ir pradžiuginti. Čia dar šalavijų, kelių skonių mėtų, raudonėlių – arbatoms.
Namuose visad yra skintų gėlių. Šiemet mano mamos daržo lysvėje (taip, net močiutėms reikia turėti, kur žaisti), užaugo kleomės… Nesuskaičiuočiau, kiek kartų bandžiau užsiauginti šių gražuolių. Mama pabandė pirmąkart. Gražu…
O aš gėriuosi taip ir neparagautais artišokų žiedais. Su sodriais jurginais jie dera nuostabiai. Taigi ačiū Aistei ir jos „Gėlėtai smėliadėžei“ – už įkvėpimą ir estetinį malonumą.
