Anądien geras švelnus žmogus manęs paklausė, kur geriau gyventi – mieste ar už miesto. Akimirką sutrikau. Ką patarti, kai tas „už“ yra dalis tapatybės. Jos negali primesti, įbrukti, gali tik parodyti – galbūt norės prisijaukinti. Yra tiek žmonių, kurie gyvena „už“, bet taip norėtų iš ten dingti. Ir atvirkščiai. Jei pameni, pasakojau pirmuose įrašuose, kad mes sodelyje […]

Mano sode gėlių buvo, kai pirmą kartą pas jį atvažiavome. Buvo gauromečių (arba ožrožių), dobilų, šiurpinių gvazdikų, melsvių… Tada man visi augalai gėlyne buvo +- gėlės. Tik su savais pavadinimais. Kai sūnui buvo maždaug 2 metukai ir lauke gerai siautė žiema, aš supratau, kad gėlių darželis turėtų ir galėtų būti nebūtinai kaip XIX a., baltais akmenėliais […]

Po 4 metų namelis atrodė maždaug taip. Didžiavausi! Ir nematėm tų rausvų apsilaupiusių dažų. Turėjom pievas ir hamaką po obelia (iš jo fotografuota), mūsų vaikis lakstė jau keturmetis su dar tokiais pat dviem kaimynų vaikais.  Draugai padėdavo susiruošti malkas. Uogauji, šienauji, guli ir skaitai. Ir didžiuojiesi. O dabar matai ir galvoji: ėhė, ne kažką, bent […]

Mokėjau sodinti sėklytes iš pakelio. Ir tiek. O teko kiemas ir dar 6 arai, kur potencialiai galėjo būti daržas. Akys mato, o galva tyli – nuo ko pradėti. Dabar žinau, kad pradėti reikia tiesiog nuo krašto. Taip ir tada padarėme. Tiesa, naujakurys visad maksimalistas – kol vienur išrauna, kitur atželia. Mes nebuvom išimtis. Kai sodinau […]

TAI turi pradžią. Ji tokia, kad prieš 10 metų mudu su vyru nutarėme, kad čia vasarosime. Bet vasarojimui vis tiek reikėjo tokių patogumų kaip WC ir pan. Taip viskas prasidėjo. Nuostabiausia, kad, kai myli, nematai tikrovės. Nematai ir nebijai. O ko gi bijoti? Planas yra, noro yra, pasitikėjimo… Rasim. Taip ir pradėjome savo namą Aguonų g. […]