Tinklaraštis apie sodą, augalus, knygas ir visą žalią buvimą.
Atsimenu patį pirmą kartą, kai mes žiemą su mažu sūneliu glėbyje išėjome į mišką pasivaikščioti. Juokai vieni – maždaug 2 metų piktas apmuturiuotas mažulis visa gerkle rėkia, kad neis, atsisako, prieštarauja. O mudu su vyru velkam jį miško keliuku ir patys nežinom, kur nueisim. Tą popietę namie buvo taip blogai, karšta, negera, kad nutarėm pabėgti […]
Kai sūnus dar buvo mažutis, mudu išeidavome net rudenį pareigingai kasdien bet kokiu oru pasivaikščioti. Tylu, tuščia aplink, sutikdavau tik vieną dėdę, kurio vardo lig šiol nežinau. Šis, panašu, anksti į pensiją išėjęs vyriškis vis ką nors veikdavo mažučiame savo sode. Na, labai mažučiame. Mudu pamatydavom vienas kitą ir pasisveikindavom abu užsikirtusiais balsais – taip […]
Seniai seniai dirbau knygyne, ir kai sekmadieniais visai nebūdavo, kas veikti, aš skaitydavau knygas apie sodą. Viena iš jų – tokia mažutėlė – buvo apie ūksmingą, pavėsių sodą. Tuo metu ne sodas buvo galvoj, bet idėja, kad jame gali būti atsižvelgiama į tai, kaip šliaužioja pavėsiai, man labai patiko. Mūsų žalias namas atsirado tik dabar, o per dešimtmetį […]
Vakar namų terasoje buvo rankomis persiūnamas švarkas, ant pakabų preciziškai kabinami visi rytui reikalingi drabužiai, gėlės miegojo tamsiausiame kampe… Šiandien visi anksčiau išritinti ir koše pavalgydinti… Esu iš tų, kurie kalėdines dovanas pradeda ruošti spalį, kai lauke pats gerumas rinkti gamtinę medžiagą. Viską darau tyliai ir slapta, nes taip diktuoja pelėniškas būdas. Todėl labai stengiausi […]
Bijok nebijojęs, bambėk nebambėjęs, o kritulių bus tiek, kiek bus. Žinoma, lengva man kalbėt, kai pas mus smėlis ir visas sklypas – į pakalnę. Bėgo nubėgo subėgo susigėrė. Nė vaikams neliko ko pataškyti. Bet gerai, kad rado ką karutyje, apversto kibiro dugne, šuns iškastoje duobutėje, kastuvo linkyje. Tekšt tekšt! Šiandien nuo ryto oras kvepia skalbiniais, […]
Šiandien – birželio 21 d. – saulėgrįža, kai saulė pakimba aukščiausiai. Apšviečia visus pašalius, apkandžioja pavėsių augalų kraščiukus, atsiunčia lietų su ledais pietums, o paskui kybo kaitindama viską aplink. Vidurvasaris ir nėra ko skųstis. Gal dėl to šiandien taip norisi viską pasverti tolygiai – savo ketinimus ir galimybes, pasiekimus ir lūkesčius. Tarsi būtų įmanoma. Dar […]
„Žydi žaliuoja“ istorija prasidėjo juk visai neseniai. Ir staiga. Sodas apgaubė visą buvimą neprašytas, bet gelbėjantis. Nuo ko? Nuo kasdienybės nerimo ir tuštumos. Aš Tau pasakojau, kad viskas prasidėjo, kai su visais rykais ir kykais atkeliavome čia gyventi – į savo rausvą apšepusį namelį Meškos užausio dauboje, kur neužpučia vėjai ir saulė pasislepia truputį anksčiau, užleisdama […]
Kieme striksi varniukai, ant laidų – strazdžiukai, šarkos erzina šunį, o slyvoje tyliai peri keršuliai, kėkštas stebi situaciją nuo obels viršūnės. Gatvele pirmyn atgal prabėga vaikai. Viskas žaliuoja ir žydi po truputį. Jau seniai Tau rodžiau savo namus. Čia reikėjo laiko. Kai ką jau baigėme, kai ko vis dar niekaip ne. Šiemet turiu naują, didelę, plačią […]
Pavasaris buvo tokioje pasiruošimo pozicijoje – „Dar ne, dar ne laikas, reikia palaukti.“ O tada bum bam tadadam ir aš būsiu pramigusi startą, nes dabar viską pakniopstom, lyg kažkur nespėtum, norėtum ramiai, lėtai, bet gi nelaukia. Kas? Nežinau! Kiekvienas savaitgalis suplanuotas kuistis aplink namą, naikinti statybų pėdsakus, kurie šen ir ten teberiogso, bet… Dienos ištirpsta […]
Kvepia žolynai, medžiai, vėjas. Net šuo, parlėkęs iš laukų, kvepia. Bitės dunksi į stiklą. O šiltnamyje – tropikai. Tiesa, kieme dar likę žalio namo statybų pėdsakų, bet užmerki vieną akį, perlipi ir tuokart ramu. Supdamasi sūpuoklėse žiūriu į mūsų sodą. Namuose nebėra laisvų palangių – tiek daigų daigelių. Pusė jų – gėlių. Akys jau mato, kur […]