Vakar kalbėjau su gerąja Egle, kuri pati kaip iš samanų, miglų ir paukščių giesmių gimusi. Ji pasakė žodžius, kurių pati ilgai neradau: kad kai kurie iš mūsų gimsta truputėlį tokie, kad išorinio pasaulio grubumas skatina juos atsitraukti į savo vaizduotės pasaulį, į gamtą – kur dermė.

Edgaras Valteris (Edgar Valter) rodo kelią į savo pelkynus. Jei nieko apie jį nežinai, noriu Tau papasakoti.

Edgaras V. gimė 1929 m. rugsėjo 21 d. Taline, gausioje šeimoje (buvo ketvirtas iš aštuonių vaikų). Nuo mažumės paišinėjęs smagius paveiksliukus jis ilgai nežinojo, kuo norėtų būti. 1945 m. baigęs pagrindinę mokyklą ėmėsi įvairių darbų: raktininko, jūreivio, dažytojo, mechaniko.

Galop 1950 m. nusprendė būti laisvuoju menininku. Piešė įvairiems Estijos ir kitų šalių žurnalams bei laikraščiams iliustracijas ir karikatūras, per visą savo gyvenimą iliustravo maždaug 250 knygų (dauguma iš jų – vaikiškos).

Dirbo labai aktyviai, nuolat palinkęs virš savo stalo, nukrauto eskizais ir reikmenimis. Mėgo eksperimentuoti ir piešti įvairiomis technikomis. Bet kai akyse pradėdavo mirgėti, o nugara ir pečiai mausdavo nuo skausmo, Edgaras sprukdavo į gamtą ir… išbraidydavo visus raistus, išlandžiodavo visus urvus, paskui išsitempęs ant upės kranto žvejodavo iki vėlaus vakaro. Iš tikrųjų tai snausdavo ant akių užsimaukšlinęs skrybėlikę.

1994 m. Edgaras Valteris, būdamas 65 metų, stengėsi kuo daugiau būti gryname ore, toliau nuo miesto šurmulio. Ir čia jam pavyko sukurti pirmą paties parašytą ir iliustruotą knygą „Pokuraamat“ („Puokiai“). Joje pasakojama apie nepaprastus laukų ir miškų gyventojus, labai panašius į žmogiukus ir apsigaubusius žemę siekiančiais sausų žolių apsiaustais.

Pats Edgaras pasakojo, kad pirmąkart pamatė puokius būtent Võrumaa apskrityje, kur gausu ežeriukų, miškingų pelkių ir raistų. Pavėjui šnarantys sausų žolių kupstai – tai prošal keliaujantys puokiai.

„Aš pajutau, kad puokiai turėtų gyventi kažkur netoli. Apkeliavau visus didesnius ir mažesnius ežerus, apleistas sodybas, bet vis atrodė, kad dar ne ta vieta. Ir štai gražią rudens dieną vienas pažįstamas kaimietis pasiūlė pasivaikščioti užžėlusiu miško keliu. Už kelių šimtų metrų pamatėme apleistą sodybą: ją supo senoliai medžiai, krūmynai, dunksojo sutręšę rąstai. Jaučiau, pažinties akimirka artėjo. Tai galėjo būti Piekio (est. Puuko), katino Soriaus (est. Sooru) ir šuns Eikio (est. Eku) ir, žinoma, puokių namai. Netgi apleistosios sodybos pavadinimas tiko – Padasoomäe (Pada estų kalboje reiškia katilą, soo – pelkę, mäe – kalvą arba neaukštą kalną, tad galima versti įvairiai: katilas ant pelkės kalno, pelkės katilo kalnas ir pan.). Viena, ko trūko, tai ežero už miško.“

Puokius pamilo visi, kai kurie vėliau prisipažino, kad tai buvo iš viso pirmoji jų skaityta knyga, padėjusi atrasti gamtą, paskatinusi ieškoti ramybės ir įkvėpimo jos prieglobstyje.

Per 1994−2005 metus Edgaras Valteris parašė ir iliustravo 15 knygų vaikams. Paklaustas, kaip dailininkas tampa rašytoju, jis atsakė: „Iliustravęs tiek knygų vaikams po kurio laiko sumaniau rašyti vaikams pats. Pagrindinė priežastis – Võrumaa gamta, kur aš pragyvenau ilgą laiką.“ Paskutiniuosius 15 savo gyvenimo metų Edgaras praleido Pöörismäe sodyboje (Võrumaa apskrityje).

Edgaras Valteris mirė 2006 m. kovo 4 d. Urna su pelenais palaidota ypatingose miške įrengtose kapinėse Metsakalmistu – kaip jis visad ir norėjo: gamtoje, tyloje, kur netoliese ramiai šiurinėti gali jo bičiuliai puokiai.

Man Edgaras artimas visa savo būtimi. Keistuolis su skrybėlike, besislepiantis savo pelkėse, bet visgi pačiu gerumu besidalinantis su vaikais.

Knygoje žmogiukai puokiai išmoko senelį Piekį gyventi harmonijoje, tad šis pasidaro tokį patį apsiaustą iš sausų žolių, leidžia vijokliams apauginti visą namą ir taip pamažu viskas įsilieja.

Nuostabi vienatvė, kai iš tikrųjų nesi vienas, nes su tavimi – puokiai.

Mano tekstas apie Edgarą Valterį pirmą kartą buvo publikuotas „Nieko rimto“.

Iliustracijos: 1/2/3/4