Apie dėmesį ir tylą

Kaip įdomu stebėti, kaip kartą metuose vyksta didysis pasiruošimas: visi skuba viską baigti (neįmanoma, bet o gal),  pasiruošimą vieni atidėlioja, kiti imasi iš anksčiau, tretiems kaip kasmet viskas nugriūna arba nusivožia jie patys. Ketvirti pradeda mokyti, kad nepamirštume to, nepasiduotume anam: paaukoti, nepirkti, neteršti… Tegul. Toks gražus knibždėlynas, ir pamažu judame nuo vienų prie kitų.

O prieš Kalėdas manyje nubunda tas didelis, geras vaikas, kuris tikrai žino, kas yra smagu. Man tik reikia pasiruošti namų darbus, kad siuntiniai neįstrigtų pašto dėžutėse. Ritualai  mus susieja vieni su kitais, metų laiku ir vietomis. Kai tai žinai, tada visus myli ir viskas džiugina. Vakar Sa pasidalino (iš)mintimi: esame tai, kur mūsų dėmesys. Todėl, jei įninkame vertinti, aiškinti, baimintis, pyktis, tada… Ir pasiuntie tos silkės, jei nuo jų vien įtampa. Šiuo metu turime visko, nebadausime ir rytoj. Tepasiuntie ta neplauta patalynė ar langai, šiaip ar taip prausiamės juk kasdien. Jei artėjančios Kalėdos, kurios nesutampa su tikruoju Kristaus gimtadieniu anei su saulėgrįža, užknisa, tada geriau nė nereikia. Neprivaloma.

Galima tiesiog eiti į mišką? Einam! O miške viskas apsnigta, kol perbrisi, viskas išbirs ir susigers. Pusnyse žaidžia šviesa, sukritę vaikai ir šunys. Ir neatsimenu, kada tiek Tylos pažinau viduje. Viskas kaip tėkmė – amžina ir nepaisanti  nei mūsų įnorių, nei juoko, nei ašarų. Esi tai, kur dėmesys. Manasis – į viršūnes. Kokios jos nuostabios.

Šviesos mums visiems, kad patys taptume šviesa.

Dar paskaitykite čia

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.