Šiam tekstui sukanka lygiai metai, kai grįžusi iš Angelinos jį parašiau ir nusiunčiau redakcijai.  Nerandu žodžių apsakyti, kaip džiaugiuosi pažintimi su Angelina, nusprendusia su šeima įgyvendinti svajonę – įkurti savo „Gėlių upę“. Tai įkvepia siekti savosios, kad ir mažutės.

Žalia svajonė, užgimusi žvarbią žiemą

Musninkėlių kaime (Širvintų r.), laukų apsuptoje sodyboje su šeima jaukiai ir spalvingai gyvena Angelina Kurauskienė – smalsi ir ryžtinga šeimyninio gėlių ūkio įkūrėja ir puoselėtoja. Ir kai akimis bėgioji po gaivius, lietaus nuplautus gėlynus, pamatai tai, apie ką taip karštai šiuose namuose svajojama.

Namai

Angelina  ir Dainius Kurauskai ilgai svajojo rasti savus namus, kur jų nevaržytų nei tvoros, nei sienos. Ir prireikė apkeliauti šalį per pustrečių metų, kol pavyko rasti sodybą su 10 hektarų sklypu vos už 15 kilometrų nuo gimtųjų namų Musninkėlių kaime, Širvintų rajone. Įsigijus sodybą, joje tebuvo nugriuvęs trobesys, keli seni ūkiniai pastatai: svirnas, klojimas ir tvartelis. Dar – obelų sodas. Šeima ėmėsi pastatus atstyti ir pritaikyti savo reikmėms. Nutarę, kad gerai būtų vidur laukų turėti tvenkinius, taip ir padarė.

Namus ir kitus ūkinius pastatus dabar iš visų pusių puošia žydintys augalai. Prie pat namų – rožynas. Angelina, pasakoja, kad pats pirmasis dekoratyvinis augalas ir buvo floribundinių rožių kerelis, pasodintas prieš 4 metus. Šiemet itin gausiai žydėjo čia augančios rožės ‘Pomponella’ ir ‘Bailando’.

Itin populiarios islandiškos aguonos taip pat puošia Angelinos gėlynus. Moteris sako, kad nors žiedai atrodo kuklūs, nubirus žiedlapiams atsiskleidžia tikrasis grožis: didžiulės aguonų galvos subtiliai papildo floristines kompozicijas. Norintiems žiedų, ji pataria rinktis rytines aguonas.

Žalia svajonė, užgimusi speiguotą žiemą

Angelina Kurauskienė – informacinių sistemų valdymo specialistė, dirbanti Širvintose. Tad kaip nutiko, kad sodyboje taip sparčiai daugėja gėlynų, o Angelinos „Facebook“ sukurtą paskyrą „Gėlių upė“ skaito vis daugiau žmonių?

„Žiemos skirtos mąstymui“,  –  pasakojimą guviai pradeda Angelina. Kai pirmagimei buvo vieneri, ilgą, žvarbią žiemą Angelina akis ganė po internetinius gėlynus, netikėtai atrado Erin Benzakein-Floret ir viduje iškart sukirbėjo. Ją pakerėjo Šiaurės Amerikos natūralistinio gėlyno judėjimas „Slow Flowers“. Nedidelių gėlių ūkių tikslas –  tausojant aplinką ir laikantis ekologijos principų tiekti sezonines gėlės floristams visoje šalyje. Tuo pačiu šviesti visuomenę apie natūralistinių augalų estetiką ir panaudojimo galimybes. Minėtoji Erin Benzakein-Floret taip pat prisideda prie šio judėjimo. Ji gyvena ir dirba savo gėlių ūkyje „Floret Flowers“, Vašingtono valstijoje, JAV. Moteris specialiai augina ir floristams tiekia pačios atrinktus žydinčius ir žolinius augalus. Visais savo atradimais bei patirtimi atvirai ir dosniai dalinasi internete, organizuoja seminarus ir netgi aprašė knygose.

Taip pat Angeliną pradėti savo veiklą padrąsino vieno nedidelio šeimyninio gėlių ūkio „Dahlia May Flower Farm“ Kanadoje pavyzdys: neturėdama nė savo žemės šio ūkio steigėja Melanie Harrington aprūpina sezoninėmis gėlėmis tiek vietos floristus, tiek pati kuria augalų kompozicijas įvairioms progoms.

Atradusi šias augintojas ir dar daug panašių, Angelina, sako, paskendusi. Toks atvirumas ir noras dalintis patirtimi įkvėpė ir pačią imtis auginti specialiai skynimui skirtus augalus ir tiekti juos floristams. Juolab, kad jos pačios sesuo – floristė. Tad kas geriau žinos, kokių augalų labiausiai reikia, norisi, trūksta, ilgu? Ir žemės – kiek nori.

Pasakodama Angelina prisipažįsta, kad gėlynams ji neabejinga nuo pat vaikystės, kai mamos darželyje kartu augo tiek dekoratyvūs, tiek laukiniai augalai. Tokia harmonija ypač džiugino būsimą augintoją. Tereikėjo įkvėpimo!

Norisi kitaip

Kasmet atsiranda vis daugiau plotelių, kuriuose sodybos ir ūkio šeimininkė kaip tikra dailininkė sukomponuoja  daugiamečius ir vienmečius augalus – stengiasi pajausti augalų tekstūrą ir spalvą. „Tai – mano bandymų poligonas“ – šypsodamasi savo gėlynus rodo Angelina. Prisipažįsta, kad jai itin svarbu pačiai ištyrinėti augalą: per kiek laiko jis subrandina žiedą, kaip reaguoja į įvairias gamtos ir auginimo sąlygas, kada geriausiai skinti, kiek išsilaiko pamerkti vandenyje ir panašiai. Moteris pastebi, kad retai kada šalies gėlių augintojai gali pasiūlyti šiuo metu pasaulyje itin populiarių smulkiažiedžių, pastelinių spalvų augalų, taip pat neauginami itin dekoratyvias sėkladėžes subrandinantys augalai.

Net šalies sėklų parduotuvėse ji pasigenda tokių spalvų augalų, kuriuos gausiai naudoja floristai – pastelinių, prigesintų, taip vadinamų dūminių atspalvių. „Galbūt jos gėlynuose net nesižiūrėtų, bet puokštėse atrodo subtiliai ir net meniškai“, – braukdama ranka per melsvas juodgrūdes komentuoja augintoja. Todėl sėklas tenka siųstis iš užsienio. Viena iš svajonių – įsigyti sėklų iš pačios Erin Benzakein-Floret. Nors taip gerokai brangiau, bet Angelina mano, kad vis tiek verta – kol kas nieko panašaus aplink nerasite.

Jei auginti, tai tik iš sėklų

Angelina sako, kad jai labiausiai patinka auginti augalus iš sėklų: stebėti dygimą, augimą, žiedo krovimą. „Taip gali užsiauginti daugiau augalų, išsibandyti naujas veisles ir aklimatizuoti augalus. Ir pagaliau pamatai ilgai lauktą rezultatą“, – pasakoja moteris, rodydama subtiliai pastelines kraujažoles, sodriai mėlynus šalavijus ‘Caradonna’, katžoles. Šiemet ji džiaugiasi didžiažiedėmis  zinijomis ‘Benarys‘s Giant’ , kurių sėklos atkeliavo iš JAV.

Angelina pati įsitikino, kad iš sėklų užauginti ir palaipsniui grūdinti lauke net lepiausi augalai yra stipresni ir atsparesni ligoms bei šalčiui. Ji laikosi savo įkvėpėjos Erin Benzakein-Floret pateiktų svarbiausių gėlių ūkio kūrimo principų. Pirmasis – svarbu rinktis tik tas veisles, kuriuos augtų turimoje vietovėje, antrasis – rinktis tas veisles, kurios pasižymi išskirtinės spalvos žiedais, lapais ar struktūra, galop trečiasis principas – iš pradžių auginti ne visko po truputį, o gausiai vos kelių veislių augalus – taip galima pasiūlyti floristams didesnius jų kiekius.

Prie ūkinio pastato įrengtame inspekte gaudydamas saulės šviesą puikiai veši floristų taip mėgstamas eukaliptas. Nuskintas lapelis paskleidžia gaivų aromatą.  Angelina jį užaugino taip pat iš sėklų ir nutarė rudenį padaryti eksperimentą: antžeminę dalį nukirpti ir pusę kerelio palikti lauke, o visa kita persodinti į vazoną ir laikyti peržiem vėsioje patalpoje. Augintojai knieti pamatyti, kokio dydžio augalas atžels pavasarį, jei jam pavyks peržiemoti.

Iš sėklų Angelina pasiryžusi užauginti netgi medžių, kurių, kaip prisipažįsta, taip trūksta jų sodyboje. Vazonėliuose jau auga laukinė kinrožė, kanadinis cercis, vakarinis galvožis bei paprastasis pupmedis. Daigeliai jau dvejų metų. Šiltuoju laiku jie žaliuoja lauke, o rudenį pernešami į patalpą. Angelina tikisi juos dar kiek paauginti ir tada persodinti į numatytas vietas sodyboje.

Pirmieji žingsniai – žengti

Žvelgiant į sodybą ir matant, kiek daug darbšti šeima nuveikė vos per ketverius metus, supranti, kad jie nemėgsta trypčioti vietoje. Tad nenuostabu, kad Angelina pati imasi iššūkių. Vienas iš atsakingesnių –užauginti gėlių savo sesers vestuvėms. Tiesa, viskam buvo kruopščiai pasiruošta – suderinta dar prieš metus. Ši vasara nepašykštėjo žiedų ir iš Musninkėlių Kauną pasiekė didžiuliai glėbiai. O netrukus į Vilnių iškeliaus ir specialūs užsakymai – siunta ežiuolių ir kraujažolių, skirtų vestuvėms papuošti.

Angelina sako, kad jos užauginti žydintys ir žoliniai augalai skirti floristams dizaineriams, kuriantiems įvairias kompozicijas iš šviežiai skintų, subtilios spalvos ir struktūros augalų. Ji pastebi, kad sparčiai lavėja žmonių skonis, didėja susidomėjimas augalais, natūraliomis jų formomis ir spalvomis, kad svarbiausia tampa ne paties žiedo dydis, o augalų įvairovės dermė.

Angelina sukurtoje „Facebook“ paskyroje „Gėlių upė“ dalinasi ir pačios kurtomis kompozicijomis. Paklausus, iš kur kyla kūrybinis įkvėpimas, moteris tik droviai gūžteli pečiais: „Viskas kažkaip savaime: paimi  ir jauti, pradedi matyti, kaip gražu bus, ko dar trūksta, tada apsidairai ir susirenki viską, ko reikia.“ Be to, ji pastebėjo, kad puokščių komponavimas jai padėjo kitaip pažvelgti į gėlynų kūrimą: „Pajaučiau, kad veikia panašūs principai: jei sudėsi vien didelius, sodrius žiedus, jų grožis neatsiskleis. Tam reikia kitų augalų.“ Ir tikrai, dovanų pažadėjusi padaryti puokštę ji subruzda: nuskinami keli zinijų žiedai, dal burnočio šakelės… Gėrėdamasi gėlėmis akimis ji ieško komponentų, taip atsiranda islandinių aguonų galvos, keli žolynai – augalų įvairovė, tačiau viskas labai harmoninga ir subtilu.

Moteris sako, kad „Gėlių upė“ padėjo jai atrasti bendraminčių. Su kai kuriomis gėlių auginimo entuziastėmis užsimezgė itin glaudi draugystė: moterys dalinasi savo atradimais ir pasiekimais, konsultuojasi ir padrąsina viena kitą.

Žiedai net darže

Panašu, kad bent jau šiuo metu didžiausią džiaugsmą augintojai teikia gėlynai, todėl natūralu, kad net prie namų, jos nedidelio daržo lysvėje, žiedus krauna įvairių rūšių kardeliai, o žilvičių tvorą jau seniai praaugo dekoratyvinės baltažiedės saulėgrąžos ‘Valentine’, pasižyminčios itin tvirta struktūra ir ilgu žydėjimu.

Sodyboje galvas iškėlę įvairių veislių jurginai. Paklausus, kaip atsirenka veisles, Angelina sako, kad labiausiai pasitiki šalies selekcininkais. Iš jų įsigijusi gumbą žino, ko tikėtis. Lygai tokiu pačiu principu ji ir pati augina visus savo augalus.

Nutilusi šypteli ir prisipažįsta, kad visgi net ir ji šiemet susigundė pigiau įsigyti kelis jurginų gumbus iš kaimyninės šalies. Taip iš laukto ‘Cafe Au Lait’ išaugo neatpažintas objektas – žemas, menkas, geltonas žiedelis, nė iš tolo neprimenantis puošniojo jurgino. „Ta pati katė maiše“, – juokdamasi numoja ranka augintoja ir čia pat didžiuodamasi rodo šiemet gausiai pražydusius rutulinius persikinės spalvos jurginus ‘Jomanda’, kurie nuskinti puikiai išsilaiko net sausesnėse kompozicijose.

Kai augini, žinai

„Svarbiausia žinoti, kada kuriuos augalus skinti, kad jie gerai išsilaikytų“, – komentuoja Angelina. Tarkim, zinijas ir saulėgrąžas būtina skinti tik, kai šios pilnai subrandina žiedus, kitaip be papildomų priemonių jos žiedų veikiausiai išvis neiškleis. Antai, jei kraujažoles nuskinsite per anksti, pamerktos jos greitai nulinks.

Gėlyne moteris taip pat augina dviejų spalvų klemalius – rausvais ir baltais žiedais. Moteris patyrė, kad pamerktas baltažiedis klemalis greitai nuvysta, o štai rausvažiedis laikosi puikiai.

Taip pat ji mėgsta panaudoti savo kuriamose kompozicijose augalus įvairiais jų augimo etapais: taip matome pumpurus, plačiai išsiskleidusius žiedynus bei subrandintas ir itin dekoratyvias sėklų dėžutes. Kadangi Angelina kuria kompozicijas iš pačios užaugintų gėlių, jai tai padeda pajausti augalų tekstūrą ir rasti tarpusavio dermes.

Rudeniop į namus parkeliaus jurginų gumbai ir vienas kitas jautresnis ar jaunas augalas, o visa kita bus palikta ramybėje. Niekas čia nebus kerpama nei grėbiama – taip lapais apsikloję gėlynai geriau peržiemos.

Planas B – šilauogių laukas

Kurauskų šeima – praktiška, tad nutarė, kad 1 ha šilauogių laukas – puiki investicija. Savo augintinėms jie specialiai įrengė kapiliarinę laistymo sistemą. Šilauogių sodinukai auga sparčiai, tad uogomis jau netrukus galės mėgautis visi širvintiškiai.

Svarbu tik, kad keturkojės bėdos nesunaikintų: kadangi sodybą supa laukai, rudenį joje gausiai lankosi kiškiai ir stirnos. Pastarosios ypač mėgsta obelų sodelį. Angelinos vyras Dainius pasakoja, kad vos pradėjus kristi obuoliams, jos ateina į sodą dar prieš saulėlydį ir pakyla tik ryte, kai šeimininkai išvyksta į darbus. Žiemomis taip pat nevengia apsilankyti ir pagraužti minkštų krūmokšnių bei vaismedžių šakelių. Kad ir kokių gamtai saugių priemonių ėmėsi šeimininkai, sodyboje kol kas niekas nepadėjo – jokie aprišimai nei baidančios priemonės gyvūnų neveikia.

Galbūt padėtų tvoros? Tik nusišypsojęs Dainius atsako: „Nejau pats nuo savęs kiemą tversiuos?“ Tad kol kas taip ir gyvena – atlaidžiai, tikėdamiesi, kad pavyks su gyvūnais sutarti taikiai.

Įkvėpimas, idėja ir ryžtas

Musninkėlių kaime vieną žiemą užgimusią svajonę auginti kitokius augalus ir tiekti juos šalies floristams atkakliai įgyvendina labai ryžtinga ir savimi tikinti moteris. Jos gyvenimo žmogus ja tiki ne ką mažiau. Nereikia nė sakyti – tai jaučiama visuose jų  namuose. Vos įžengus į sodybą matyti, kiek per tuos kelerius metus čia nuveikta, kaip sparčiai viskas gražėja ir plečiasi. Veikiausiai padeda ir  įgimtas Angelinos gebėjimas mėgautis natūraliu grožiu, jautrumas gamtai. Tai nejučia įkvepia tikėti, kad viskas – tik į gera.

Šis mano parašytas straipsnis pirmą kartą publikuotas žurnale „Sodo spalvos“, 2017 m. Nr. 10 (250). Nuotraukų autoriai: A. Kurauskienė, V. Leonavičius.