Pirmą daržą pasodinome 2010 m. Tai buvo ilgokai nedirbta žemė, joje augo įvairios žolės. Kadangi pas mus priesmėlis, tai buvo toks natūralistinis šiaušalas. Atėjo senelis su arkliuku, viską suarė, mėšliuku patręšė. „Taip reikia“, – sako. Paskui mano mama viską į lysves sukasė. „Taip reikia“, – sako. Tais metais viskas augo žaliavo.

Kitais metais – prasčiau. Nutarta, kad reikia juodžemio. Gavom tokio riebokšlio. Perkasėm. Ir ką? Smėlis greit iškilo į paviršių. Laukiu, kas ką dar pasakys. „Reikia mėšlo“, – girdžiu.

Dabar rašau ir juokiuosi. Kokia beprasmybė. Nežinia, kiek dar būtume taip vargę, jei nebūčiau išgirdusi apie gamtinę žemdirbystę. Pamenu, televizijoje pirma apie tai prabilo architektė Rita Susnienė. Rodė jos į kitus nepanašų daržą, su architektams būdingu preciziškumu susodintą. Iki šiol atsimenu jos dėžutę su stiklo kolbelėmis – taip laikomos sėklos.

Pradėjus domėtis, žinoma, surandi visai nepasislėpusį Nikolajų Kordiumovą. Turime jo knygų ir lietuvių kalba.

Šis vietoje nenustygstantis raudonplaukis apie viską kalba labai savitu stiliumi – lyg dalyvautų kokiame anekdotų vakarėlyje. Čia pajuokauja, čia rimtai, čia jau įsikarščiavęs bara žioplius… Gyvas pasakotojas, o svarbiausia – jis noriai dalinasi viskuo, ką pats atranda, sugalvoja. Prisipažinsiu, iš pradžių mane gerokai erzino jo kalbėjimo būdas. Bet jei nori mokytis, tenka šiek tiek prisitaikyti.

Taigi pirmiausiai suvokiau, kad kasti, tręšti, pilti juodžemio ant savo smėlynėlio galiu, kiek noriu, bet geriau nebus. Pradėjau kaip ir visi – nuo mulčiavimo. Tada suvokiau, kad yra toks dalykas kaip sėjomaina šaknų/lapų/žiedų principu, o ne bet kaip, ir kad svarbu palaikyti biologinę bakterinę pusiausvyrą (apie tai daugiau papasakosiu kitąkart).

Bet nežinoti – anokia gėda. Todėl Nokolajų Kordiumovą ir, tam tikra prasme, Ritą Susnienę vadinčiau pirmaisiais mano sodo įkvėpėjais.

Iliustracijos iš čia: 1/2